Nebelauki manęs

Nebelauki manęs, nebelauki daugiau, mylimoji —
Jau ne man šilas oš ir pavasarį paukščiai dainuos
Mano dienos naktis, mano naktys dienas prarymojo
Mano saulė tamsybės nuskendo šešėliuos liūdnuos
Tu išpinsi kasas, kada vakarą miglos pakyla
Ir seklyčia kvepės žalios mėtos lepia šakele
Gal gailėsies, brangi, partizaną klajūną pamilus
Ir apverksi galbūt, kad beviltė taip mūsų dalia
Ak, brangi! Tai praeis, taip kaip šaltosios žiemos praeina
Sviesi laisvė išaus ir iš naujo gyventi prikels
Ir dainuosi tada apie mus Tu gražiausiąją dainą
Ir už mus su tavim kartu žemė laisva pasimels
Nebelauki manęs, nebelauki daugiau. Nesvajoki
Ten pėdas pašilėj smiltimi greitai vėjas užneš
Pro granatų kauksmus ir mirties šūvių klaikųjį šokį
Nebegrįšiu daugiau, nebegrįšiu, mieloji, jau aš
Diana Glemžaite*
Apie 1947−1949 m.,
Pogrindis
Partizanė Dalia Glemžaitė, kaip ir daugelis partizanų, žuvo
Po išdavystės apsupus bunkerį. Po kruopelytę surinktas kūrybinis
Poetės palikimas liudija talentą ir yra išleistas rinkinyje
«Mes mokėsim numirt», Vilnius, 1994