Lukiškių pieva

Lukiškių pieva, tėvyne mano
Pasek man pasaką - pasaką be galo
Apie kvepiančią žolę, kurią išmindė piemuo —
Trys mirksniai prieš aušrą, kai pražydo akmuo
Lukiškių pieva, tėvyne mano
Čia tūkstantį metų aš laukiau tvano
Nes nuodėmes nuplauti gali tik vanduo —
Trys mirksniai prieš mirtį, kai pražysta akmuo
Ante mare et terras et quod tegit omnia caelum
Unus erat toto naturae vultus in orbe
Quem dixere chaos: rudis indigestaque moles
Nec quicquam nisi pondus iners congestaque eodem
Non bene iunctarum discordia semina rerum
Lukiškių pieva, tėvyne mano
Kodėl tavo lūpos taip ilgisi ledo?
Leisk, išbučiuosiu tave, kol dar ne ruduo
Kol dar kvepia žolė, kol dar žydi akmuo!
(Čia panaudotas fragmentas iš
Ovidijaus «Metamorfozių» pirmos giesmės
(5−9 eilutės). Štai kaip atrodo šių žodžių
Vertimas į lietuvių kalbą:
Prieš sukūrimą dangaus, kurs gaubia žemynus ir jūrą
Veidą vienodą gamta visame pasauly turėjo
Jį Chaosu vadino: tai medžiagos masė belytė
Didelė ir sunki krūva susimaišiusių sėklų
Turinčių jungtis vėliau į visokių pavidalų daiktus
(Vertė A. Dambrauskas)